Aleksandras Šepkus (Alex Sepkus) – Kaune gimęs ir augęs Niujorko juvelyras, žinomas šios srities profesionalams visame pasaulyje. Britų juvelyrikos žvaigždė Stephenas Websteris savo trumpą esė apie Šepkų jo tinklalapyje pradeda lakoniška diagnoze: “Alex is out!” Pasak Websterio, Šepkus netelpa į jokius standartus, jis niekur neskuba karjera susirūpinusių dizainerių minioje, nes jam to nereikia – nepastebėti Šepkaus neįmanoma. Jis yra ekscentriškas intelektualas ir maniakiškas kruopštuolis, kurio darbai skleidžiasi prieš mūsų akis kaip iš mažyčių detalių sukonstruota didžiulė, švytinti, neįtikėtino grožio ir precizijos mozaika.

Pačiam Šepkui seniai buvo aišku, kad jis kitoks. 1977 m. jis baigė dizainą arba kaip tuomet buvo sakoma, pramoninę dailę, LSSR valstybiniame dailės institute Vilniuje ir pradėjo daryti papuošalus. Mokėsi pas Kazimierą Simanonį, kuris buvo laikomas vos ne vieninteliu profesionaliu Lietuvos juvelyru. Tik vietoje masyvių metalo apsodų gintarui ir pusiaubrangiems akmenims, kuriuos taip mėgo jo mokytojas, pradėjo daryti miniatiūrinius peizažus ir figūrines kompozicijas. Naudojo medžiagas, tuo metu prieinamas Lietuvoje, – sidabrą, emalę, mamuto kaulą, perlamutrą, pusiaubrangius akmenis. Vaizdus mėgo palydėti poetine strofa arba šiaip metaforišku posakiu, kurį išrašydavo paties sugalvotu šriftu (jį tebenaudoja savo dirbinių reklamoje). Tokių dalykų Lietuvoje niekas nebuvo matęs. Šepkaus papuošalai iš karto įgijo tokį patį statusą kaip jo kartos novatorių menininkų – skulptorių, tapytojų ir grafikų – kūryba. Jie buvo aptarinėjami, kolekcionuojami, o jų autorius įsiliejo į menininkų modernistų elitą, kurio nariai – Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Raimondas Sližys, Mikalojus Vilutis ir kiti – tapo Šepkaus artimiausios aplinkos dalimi. Bičiulių ratas nesiribojo dailininkais, Šepkus palaikė ryšius su literatais, teatralais, mokslininkais, domėjosi politika ir bendravo su tais, kurie taip pat įtemptai kaip ir jis sekė, kurlink juda pasaulis ir spėliojo, kiek dar ilgai išsilaikys sovietų valdžia. Šis ganėtinai platus laukas, kuriame Alius veikė, pradėjęs karjerą Lietuvoje, jam vis dėlto atrodė per mažas. Šepkus aiškai jautė jį varžančias ribas, rėmus, kuriais svajojo atsikratyti. Pavyzdžiui, profesionalioje plotmėje jam trūko, regis, visai paprasto dalyko, – medžiagos pasirinkimo laisvės. Juvelyrui ši laisvė tikrąja to žodžio prasme labai brangi. Sovietų Lietuvoje platina, safyrai, rubinai ir deimantai buvo nepasiekiami, o Aliui knietėte knietėjo juos išmėginti. Kita vertus, jis puikiai suprato, kad dirbant su tokiomis medžiagomis, reikalinga ir rinka iš jų padarytiems dirbiniams. Todėl pradėjus irti Sovietų Sąjungai, kai tik bent kiek prasivėrė sienos, Šepkus išvažiavo į Niujorką. Kad būtų pastebėtas, prireikė vos penkerių metų. Tiesa, dirbti tada tekdavo ir po 80 valandų per savaitę. 1992 m. su bičiuliu Jeffu Feero įsteigė įmonę Alex Sepkus Inc., o 1993 m. Niujorke įsikūrusi Amerikos juvelyrų draugija paskelbė Šepkų geriausiu metų debiutantu. Gautąjį New Designer of the Year vardą jis su kaupu pateisino.

Šiandien tebedirba savo vardo bendrovėje. Pats daro papuošalų pavyzdžius, kuriuos tiražuoja jo įmonės juvelyrai. Bendradarbių skaičius kinta, svyruoja nuo 10 iki 15. Papuošalų pakartojimų skaičiaus amplitudė didesnė – nuo kelių iki kelių šimtų. Įmonė liko tame pačiame pastate Niujorko Deimantų kvartale, kuriame Alius įsigijo savo pirmąją dirbtuvėlę, kai atvyko į JAV, tik dabar persikraustė į kitą aukštą ir užima nebe vieną kambarėlį, o kelias erdvias patalpas. Šepkus atsako už kūrybinę pusę, verslo reikalais ir reklama rūpinasi įmonės bendrasavininkas Jeffas Feero.

Tai, ką Šepkus dabar kuria, patvirtina, kad Niujorko mastelis jam tinka ir buvo būtinai reikalingas. Jis ne tik tobulai įvaldė medžiagas, apie kurias kadaise svajojo, – papuošalus daro iš aukso ir platinos, derindamas įvairius brangiuosius akmenis, ypač mėgsta keistus, neatitinkančius standarto – netaisyklingos formos, su inkliūzais, neįprastų spalvų. Tobula amato meistrystė ir medžiagų išmanymas – geram juvelyrui yra norma. Aliaus papuošalų unikalumą lemia įgimtas ir nenuilstant puoselėjamas skonis, kurio pastovus šaltinis yra nuolatinėmis pastangomis palaikomas gebėjimas derinti dabarties pojūtį su tradicijos pažinimu. Šepkus įdėmiai išsityrinėjo viską, ką galima išsityrinėti gyvenant Niujorke su jo galerijomis, muziejais, parodomis. Jis sužinojo viską, ką jam reikėjo sužinoti apie Bizantijos auksą ir viduramžių skulptūrą, apie italų fondo d’oro tapybą ir Gustave’ą Klimtą, apie Tiffany ir Bulgari, ir daug kitų dalykų. Pats teigia, kad įkvėpimą randa tik Vakarų kultūrinėje tradicijoje, o daugiausia yra skolingas krikščioniškajam paveldui. Dailės istorijos studijos būtų nepakankamos be kitų jo domėjimosi objektų – literatūros, religijos, muzikos, politikos, mados, kelionių, pokalbio meno, kuris neatsiejamas nuo gero maisto ir vyno. Taip jo sukurti papuošalai tampa tuo, kuo jis nori juos paversti: įstabiu grožiu žavinčia pasaulio įvairovės dalimi. Pridursime: norint jais gėrėtis, nebūtina juos turėti, kaip ir kitų didžių meno kūrinių.

Šepkaus ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę. Tačiau iki 2012 m. bendravimo vektorius iš Lietuvos buvo nukreiptas Niujorko kryptimi – ten Šepkaus dirbinių ieškojo jo talento gerbėjai, ten padirbėti pas Šepkų vyko apie karjerą Niujorke svajoję Lietuvos juvelyrai. 2012 m. vasarą Šepkus surengė savo papuošalų parodą Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje. 2014 m. rudenį muziejaus krautuvėlėje įrengta jo papuošalų vitrina. Čia galima susipažinti su Šepkaus darbų pavyzdžiais ir įsigyti jo dirbinių. Dalis pelno atitenka muziejui ir keliauja į eksponatų pirkimo fondą. Pasitelkus Šepkaus bičiulio Stepheno Websterio žodžius, jis ir vėl būdamas “out” tuo pačiu metu atsiranda “in”. Kol kas Aleksandras Šepkus turėjo tik vietą Lietuvos dailės istorijoje, dabar jis brėžia pėdsaką mūsų kultūros istorijoje kaip mecenatas, vieno iš geriausiai dirbančių Lietuvos muziejų rėmėjas.

Giedrė Jankevičiūtė