…Jų laukė, rankoje laikydamas žibintą, tarsi koks Marakešo personažas iš devyniolikto amžiaus litografijos, pasitinkantis europiečius turistus, ištroškusius egzotikos ir aštrių pojūčių. Eidami paskui jį aklinų mūro sienų rezginiu, tokiu painiu, kad joks pirmąkart čia atsidūręs žmogus nebūtų pajėgęs atminti, jie lygiai taip ir jautėsi – kaip aštrių pojūčių ištroškę romantizmo amžiaus turistai: nuojauta, kad tuoj kažkas iššokęs atims jų pinigus, korteles, laikrodžius ir papuošalus, buvo labai stipri. Beveik tokia pat stipri, kaip ir baimė, kad jų restoraninis vedlys gali nuvesti ne kitur, o į plėšikų ar nuožmių beduinų irštvą, kur jie bus lygiai taip pat nustekenti ar gal paimti įkaitais ir išvežti į dykumą ar į Atlaso kalnus, reikalaujant išpirkos… Kai pagaliau jie priėjo prie tų milžiniškų medinių vartų dydžio aklinų durų, ji išsitraukė fotoaparatą. Vedlys atsisuko – pro petį mesta jo šypsena buvo plati, bet negalėjai suprasti: sukta ar atviraširdiška, kviečianti ar perspėjanti; visiškai svetima šypsena – tarsi šypsotųsi svetimas, kitas pasaulis. Senesnis, daugiau žinantis ir todėl atlaidus svetimšalių naivumui.

Kristina Sabaliauskaitė

 „Olibanumas“, iš: „Danielius Dalba & kitos istorijos“, 2012

Marokas, jo spalvos, jo kvapai, jo sąlyginis geografinis artumas ir kartu šimtmečius ar net tūkstantmečius nutolęs pirmapradiškumas, jo mįslingumas įkvėpė ne vieną menininko, ypač literato vaizduotę – pakanka prisiminti Antoine de Saint-Exupery ir Elias Canetti, Edith Wharton ir Evelyn’ą Vaughn, Anthony Burgess’ą ir Jean-Marie G. Le Clézio. Dvilypis Maroko gyvenimas, skilęs į du pasaulius. Į iš proto varantį, minaretų šauksmais gaudžiantį, gyvačių kerėtojų birbynėmis dūzgiantį šurmulį, tvoskiantį galingais pirmykščiais kvapais iš souk‘ų– ką tik iškeptos duonos, skerdyklose ką tik pralietu krauju, prieskoniais ir olibanumu. Ir kitą pasaulį – intymų, tylų, uždarą, už auštų mūro sienų ir senovinių raižytų sunkių vartų čiurlenantį fontanais, dvelkiantį apelsinžiedžiais, rožėmis ir galingais marokietiškais rūkalais, Tai – dvilypis pasaulis, kur turgaus aikščių minioje išnyksta europiečio statusas, o uždaruose kiemuose, riaduose ir vilose pasimiršta visos jų nuodėmės.

Galbūt todėl septintajame-aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Marokas audrino vaizduotę ir tarsi tąsus ir nuodėmingas medus traukė visą dekadentiškąją Europos bohemą – Paulą ir Talithą Getty, The Rolling Stones ir Yves Saint Laurentą. Ypač pastarąjį, kurį su Maroku siejo visą gyvenimą trukusi meilė ir namai Marakeše, kuriame jis nuo sunaikinimo išgelbėjo garsiąją Majorelle vilą ir sodą – pirmojoje apsigyvendamas, antrąjį – rekonstruodamas ir atverdamas visuomenei. Marokas, jo spalviniai sąskambiai, jo kaftanų siuvinėjimai ir kirpimas – visa tai neabejotinai atsispindėjo ir jo kuriamame couture, kuris, vėliau atlieptas gatavų drabužių masinės gamybos, Maroką ir jo spalvas keliems dešimtmečiams atnešė ir į Europos gatves.

Maroką suprasti ir jo grožį įvertinti gali tik pakankamai pažengusi vaizduotė, gebanti mąstyti abstrakčiomis kategorijomis, tik akis, gebanti įvertinti geometrinių formų konceptualumą ir išgrynintų, pirmapradžių spalvų akordus. Geometrinio ornamento tobulybė; tai, kaip viename taške susitinka seno mūro rausvumas, akinanti dangaus mėlynė ir akį rėžiantis žalias bananmedžio lapas, kaip „barasi“ kruvinas rožės raudonis,  šafrano geltonumas ir plytelės glazūros ultramarinas – tai dalykai, kurie įkvepia ir su kuriais žaisti imasti tik itin patyrę, įgudę dizaineriai. Prieš pusę amžiaus – Yves Saint-Laurent’as, šiandien – Juozas Statkevičius, tačiau bet kokios paralelės ir palyginimai čia bergždi: Marokas – tai įkvėpimo upė, į kurią dukart taip pat įbristi neįmanoma. Tačiau – vis dėl to ir toji pati upė, su savo galinga tradicija Europos madoje – galbūt todėl, šitai suprasdamas šiai Juozo Statkevičiaus kolekcijai papuošalus sukūrė garsus Paryžiaus juvelyras Davidas Daim, dirbęs „Yves Saint Laurent“  mados namuose dar su pačiu legendiniu kūrėju (o ne vėlesniais jo įpėdiniais). Galime kirsti lažybų, kad Davidui Daim. talentingojo ir Paryžiaus mados sluoksniuose žinomo lietuvio Juozo Statkevičiaus vizija tapo intriga: ne  vien nostalgija marokietiškoms Yves Saint-Laurento kolekcijoms, bet ir kitokio, dar vieno žvilgsnio į madą ir Maroką, iššūkiu.

Kristina Sabaliauskaitė